Ekologija po bičių Post-Pollinator Ecologies

A durational choreography capturing aerial footage of human figures moving in the regimented, algorithmic patterns of artificial pollination, a disrupted scene from a hypothetical, post-pollinators, post-extinction future. Bodies trace the grids of absent orchards, enacting a choreography of entangled labor, loss and absence. Together, the work evokes the uncanny absence of pollinators, framing the loss not as a discrete event but as a slow violence, an ongoing dissolution of the interspecies and intergenerational relationships that once sustained shared ecologies. Tai tęstinė choreografija, iš oro fiksuojanti žmogaus figūras, judančias pagal griežtai reglamentuotus, algoritminius dirbtinio apdulkinimo modelius – sutrikusi scena iš hipotetinės ateities, kurioje bitės išnykusios. Kūnai brėžia išnykusių sodų tinklus, įkūnydami darbo, praradimo ir nebuvimo choreografiją. Kūrinys kuria nejaukų bičių nebuvimo pojūtį, vaizduodamas praradimą ne kaip pavienį įvykį, o kaip lėtą procesą – nenutrūkstamą rūšių ir kartų santykių, kadaise palaikiusių bendras ekosistemas, irimą.

This video work was based on exploration of bees' dances, people's ritualistic bee dances in Lithuania's region and the "dance" of the drone - artificial pollinator robot. Intergenerational memories, present day bees population decline and future's scenarios connect through movement of the body. Bees communicate with each other through circular movements and vibrations to tell each other about nearest site of nectar and pollen. But what is left of the dance, if bees are extinct? And, if we value bees only for their function to pollinate, what is left of us, humans, are we also valued only for our function to work? Can movement of bodies become a way to communicate with the bees and join their dance? Šis vaizdo kūrinys paremtas bičių šokių, ritualinių žmonių šokių, vykusių per medkopio šventę Lieuvoje, ir drono – dirbtinio apdulkintojo roboto – „šokio“ tyrimu. Kartų atmintis, bičių populiacijos nykimas ir ateities scenarijai susijungia per kūno judesį. Bitės tarpusavyje komunikuoja atlikdamos sukamuosius judesius ir skleisdamos vibracijas, taip perduodamos informaciją apie artimiausias nektaro ir žiedadulkių rinkimo vietas. Tačiau kas lieka iš šokio, jei bitės išnyksta? Ir jei bites vertiname tik dėl jų funkcijos apdulkinti, kas lieka iš mūsų, žmonių? Ar ir mes esame vertinami tik dėl savo funkcijos – dirbti? Ar kūno judesys gali tapti būdu komunikuoti su bitėmis ir prisijugti prie jų šokio?

Video work was projected on a artificial hive, a 3D-printed artifact. From within emitted a high-frequency, mechanical hum of drones, mimicking the vibrational signatures of lost pollinators, similar yet unnervingly different in tone and texture. The tension of never truly being able to replace bees unfolds. Vaizdo kūrinys buvo projektuojamas ant dirbtinio avilio – 3D spausdintuvu pagaminto objekto. Iš jo sklido aukšto dažnio mechaninis dūzgimas, imituojantis išnykusių apdulkintojų skleidžiamas vibracijas – panašias, tačiau nerimastingai kitokias savo tonu ir skambesio tekstūra. Atsiveria įtampa, kylanti iš suvokimo, kad bičių niekada nepavyks iš tiesų pakeisti.