Pratimai būtinybei suprasti Do you need a _____? Exercises for exploring necessity

Pradėjau nuo kėdės. Bet tai, kas galioja kėdei, galioja ir viskam kitam, ką sukuriame. It started with a chair. But what is true of a chair is true of all the things we design.

Kelias savaites nenaudojau: kėdžių, stalų, lovų, krepšių, laikrodžių, termometrų, batų, šaukštų, veidrodžių. Kartais jaučiausi: įkalintai, kvailai, nepatogiai, įsitempusi, lyg traukčiau dėmesį, tarsi reikėtų pakaitalo. Kartais jaučiausi: laisva, įsižeminusi, pastabi, sociali, stipri, lanksti, turinti artimą ryšį. For a couple of weeks I experimented with not using a chair, a table, a bed, a bag, a clock, a thermometer, shoes, a spoon, a mirror. At times I felt trapped, foolish, uncomfortable, drawing attention, stressful, in need of replacement. At times I felt free, grounded, intimate, observant, social, strong, flexible.

Tada prisijungiau prie dizainerės Tanos Jeić, kuri tuo metu tyrinėjo, kaip objekto, pavyzdžiui, stalo, pašalinimas sukuria sąlygas bendrauti su kitais kūnais spontaniškai, be iš anksto nustatytų krypčių ir atstumų. Mūsų tyrimai susijungė tekste „Ar tau reikia _____? Pratimai būtinybei suprasti“, kuriame keliame klausimą apie objektų ir institucijų būtinumą, tiek objektus, tiek institucijas atpažindamos kaip dizaino produktus. I joined a designer Tana Jeić who was exploring how removing an object can create a sense of togetherness with other bodies, spontaneously, without predefined directions. Our researches merged in the text "Do you need a _____? Exercises for exploring necessity" in which we question the necessity of objects and institutions, recognizing both as results of design.

Kėlėme klausimus apie kėdžių, šeimos ir šių žodžių poreikį. Atlikome performatyvų skaitymą ir pakvietėme žmones aplink dalyvauti kolektyviniame kėdės pratime. Būtinybės pratimai mums buvo tyrimo metodas, bet jie taip pat tapo būdu ir kitiems tapti savo santykio su pasauliu dizaineriais. We questioned a need of a chair, a family, and the words themselves. We made a performative choreographed reading session inviting audience to participate in a collective chair exercise. Exercises were meant for us as a research method, but they became a method for others to become designers of their own relation to the world.

Pratimas nenaudoti (ir nekurti) kėdės kiekvieną paverčia dizaineriu. The exercise not to use (and not to design) a chair makes everyone a designer.