Some notes on shared habitats Kelios pastabos apie bendras buveines

Dear reader,
Like you and me, every species has a habitat. There is something that glues the habitat together - exchange of materials, tools, food, shelter, stories and relationships. Take one species and think, how many connections does it create with other species and entities? How do we need each other, adapt our needs, share what we have, invent new practises? Are we glued by chance, “naturally” or by putting effort? What could be some of Lithuania's "cultural keystone species", meaning - which plant has so many of those links, so embedded in daily practises, works, songs, landscapes? Brangus skaitytojau,
Kaip ir tu ar aš, kiekviena rūšis turi savo buveinę. Yra kažkas, kas tą buveinę sujungia – tarpusavio medžiagų, įrankių, maisto, prieglobsčio, istorijų, santykių mainai. Paimkime vieną rūšį ir pagalvokime: kiek ryšių ji sukuria su kitomis rūšimis ir aplinka? Kaip mums reikia vieniems kitų, kaip prisitaikome prie vieni kitų poreikių, dalijamės tuo, ką turime, kuriame naujas tradicijas? Ar mus jungia atsitiktinumas, "gamta", ar sąmoningai dedamos pastangos? Kokios galėtų būti Lietuvos „kertinės kultūrinės rūšys“ – kitaip tariant, kuris augalas yra sukūręs tiek daug ryšių, taip giliai įsišaknijusių kasdienėse praktikose, darbuose, dainose ir kraštovaizdžiuose, kad yra kertinis lietuvos kultūroje?

Dear reader,
What is “the wild”? Stinging nettles are considered wild plants: capable of surviving and reproducing in natural ecosystems without any need for human cultivation or intervention. However they thrive in habitats shaped by human presence (there are so many of them in the parks, cities, villages...), places with accumulated waste and compost, in transitional spaces, edges, sides, and have specific biological ability to stabilize nutrient levels in the soil, being beneficial for other plants, organisms and people. Rewilding is a term used for restoring natural processes. But can (and should?) processes be purely “natural”, aren't humans part of the habitat? Brangus skaitytojau,
Kas yra „laukinė gamta“? Dilgėlės laikomos laukiniais augalais, t.y. gebančiais išgyventi ir daugintis natūraliose ekosistemose be jokio žmogaus įsikišimo. Tačiau jos klesti buveinėse, kurias formuoja žmogaus buvimas (jų tiek daug parkuose, miestuose, kaimuose...), vietose, kuriose kaupiasi įvairios atliekoms ir kompostas, pereinamosiose erdvėse, pakraščiuose, šlaituose, ir turi specifinį biologinį gebėjimą stabilizuoti maistinių medžiagų kiekį dirvožemyje, taip būdamos naudingos kitiems augalams, organizmams ir žmonėms. Laukinės gamtos atkūrimas („Rewilding“, sugrąžinimas į laukinę būseną) yra terminas, naudojamas natūralių procesų atkūrimui. Bet ar procesai gali (ir turėtų?) būti visiškai „natūralūs“, ar žmonės nėra šios buveinės dalis?

Dear reader,
When you see a nettle, you probably don't come near, and want to get rid of it, if it is in your garden. But nettles are one of the most useful and nutritious wild plants, historically known as a source of textile, food and medicine, and culturally as a symbol of protection. Making clothes from nettles requires to clean, rot, break, scrape, rub, refine, twist and spin - the transformation from wild plant to domestic object, from nature to culture, from animal to human is long, hard and never fully binary. There is a Lithuanian story of twelve brothers, who turned to ravens, and one sister who had to make them shirts from nettle fibers to turn them back to human state. Clothes are what makes us human, but being human means being in (material and immaterial) connection to nature. Do you feel the twisting of the binaries? Brangus skaitytojau,
Pamatęs dilgėlę, dažniausiai jos vengsi ir norėsi jos atsikratyti, jei ji auga tavo sode. Tačiau dilgėlės yra vieni naudingiausių ir maistingiausių laukinių augalų, istoriškai žinomi kaip tekstilės, maisto ir medicinos šaltinis, o kultūriškai – kaip apsaugos simbolis. Drabužių gamyba iš dilgėlių reikalauja valymo, pūdymo, laužymo, gremžimo, trynimo, rafinavimo, sukimo ir verpimo – transformacija iš laukinio augalo į buitinį objektą, iš gamtos į kultūrą, iš gyvūniškumo į žmogiškumą yra ilga, sunki ir visada išliekanti šių priešpriešų įtampoje. Lietuviškoje pasakoje apie dvylika brolių, kurie pavirto varnais, jų sesuo turėjo broliams iš dilgėlių pluošto pasiūti marškinius, kad jie vėl taptų žmonėmis. Drabužiai daro mus žmonėmis, bet būti žmogumi reiškia būti (materialiame ir nematerialiame) ryšyje su gamta. Ar jauti šių priešpriešų susisukimą?