How to make a public resource your own? Kaip viešą resursą paversti savu?

Prieš 200 metų vietoje, kurioje dabar yra mano namai, žmonės rado šaltinį, aplink jį pastatė šulinį, o aplink šulinį – kaimą. Kaimą pavadino Pašulniškėmis - „vieta prie šulinio“. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje mano tėvai apsigyveno viename iš tuo metu jau apleistų namų ir šiandien mūsų vanduo atkeliauja iš kriauklės, prijungtos prie 70 metrų gylio gręžinio.

Tik atsikrausčius, vandenį mano tėvai nešėsi iš šio Pašulniškio šulinio, tačiau dėl čia gyvenusių lenkų iškraustymu sovietmečiu, čia gyvenusių šeimų santykių irimas, žemės perskirstymas ir privatizavimas lėmė, kad dabar tai nebe mūsų šulinys, o kaimynų, patenkantis į jų teritoriją. Stambaus ūkininko supirkti supantys, kadaise šių šeimų dirbti, laukai dabar yra tręšiami pramoniniu būdu ir kelia pavojų negiliam šulinio vandeniui. Modernus gyvenimo būdas pakeitė šeimos poreikius taip, kad turėti asmeninį vandens šaltinį (ir netgi keletą) namie tapo siekiamybė ir norma. Šiais metais, išsityrus vandens mėginį, šulinio vandenyje rastas didelis organinės taršos kiekis, galimai susijęs su per arti įrengta nuotekų sistema, parodė, kad vanduo šiuo metu nėra tinkamas gerti.

Įdomu, ar yra kažkas, ką mes praradome šulinyje ir ar tai būtų galima atstatyti, atkurti, prisiminti?

Istorinių ir geologinių žemėlapių tyrimai padėjo man suprasti, kad žmonės kuriasi ir savo gyvenimus kuria aplink vandens šaltinį. Supratau, kad pats prieigos prie vandens įrengimo veiksmas – nesvarbu, ar tai būtų šulinys ar kriauklė, įrengta privačiai ar bendruomeniškai – paverčia vandens šaltinį privačiu, priklausančiu bendruomenei ar žmogui. Tačiau dabar, susikūrus gyvenimus, įsirengus technologijas, išsprendus savo materialinius poreikius, vis tiek kažko pasigendame. Nors prieigos prie vandens mums ieškoti nebereikia, dabar mes ieškome ryšio su juo. Jau kelerius metus kiekvieną rytą mama pripila vandens iš kriauklės, išeina į lauką, įpila tą vandenį į akmenį su dubeniu, ir medituoja. Tai tas pats vanduo, kurį naudojame indams plauti, maudytis, gerti, tačiau kiekvieną rytą jis tampa kažkuo daugiau – praranda savo funkcinę paskirtį ir įgyja ritualinį, sakralų matmenį.

Mane tai privertė suvokti kitos rūšies patirties – nematerialios, ritualinės patirties – svarbą. Ji leidžia paversti vandenį savu ne fiziškai apribojant prieigą prie jo ar kuriant privačią technologiją, bet užmezgant su juo gilų asmeninį ryšį. Tai nėra privatizavimas – vanduo tampa tavo, bet labiau kaip tavo draugas, nei kaip tavo daiktas. Medituodama ji gieda sutartinę, archajišką baltų dainą, kurios žodžiai kreipiasi į vandenį kaip į dievybę vardu Dunojas ir apdainuoja jam būdingas savybes: didybę, platumą, gelmę, šaltumą, skaidrumą, tėkmę, greitį, šviesumą, gyvybingumą, siekdama pajusti jį.

Pats ritualas yra nepraktiškas veiksmas – jis nėra būtinas tam, kad galėtume naudoti vandenį. Tačiau būtent dėl savo nepraktiškumo jis išveda mus iš realybės ir kasdienybės sferos ir perkelia į vidinio pasaulio erdvę. Per šią patirtį žemiški ir dvasiniai dalykai susijungia. Šulinio kasimo performanse pats kasimo - vandens ieškojimo - veiksmas tampa ritualizuotu, siekiant atrasti dvasinį ryšį per žemišką patirtį, per tai, kas anksčiau gyvenusiems žmonėms buvo kasdieninis, ir kaip įprasta girdėti iš atsiminimų, sunkus darbas. 200 hundred years ago people in my village found a water spring, built a well around the spring and a village around a well. My village is called “a place near the well”. In late 1990s my parents moved in in one of the abandoned houses, and now my water comes from a 70 m deep borehole and a sink that they installed.

Why not use the well? A lot of things changed during the last 200 years, and modern lifestyle, privatization of the land, intensive agriculture made the well unsuitable for our family needs.

What things are lost in the well, and what could be rebuilt, remembered, reconnected? My research of historical and geological maps guided me to understand, that people situate themselves and build their lives around a water source. I learned that the act of privately or communally building an access to water, be it a well, or a sink, makes a water source private on communal or personal level.

But, now, that we have built our lives and our technology, we relieved our material needs, and we still miss something… Although we don't search for water anymore, we search for a connection.

For a few years now, every morning my mum pours tap water into a stone vessel outside and meditates. It is the same water as we use for washing dishes, bathing, drinking, but every morning it becomes something more, loses its functional aspect and gains a ritualistic sacredness.

I am fascinated by this. It made me realize the importance of this other type of practice - immaterial, ritualistic practice - as a way to make water your own, but not by limiting access or building your own technology, but in a way of a very deep personal bond. It is not privatizing, it is your's as a dear friend is yours.

You hear a song that my mum sings to guide her through meditation. It is an archaic baltic song, and the words are addressing water as a being with a name and describing the qualities. Try to imagine, notice, and feel the greatness, wideness, deepness, coldness, the transparency, flow, speed, brightness, liveliness.

Ritual in itself is just an impractical thing to do, and not necessary for using water. But because of its impractical nature, it takes you out of the realm of the real and everyday, and puts you in a space of inner self. Through this experience, the play between earthly matters and spirituality is made whole and mindful, again.

Ritual is reenactment of a myth. But what myth do we live by?

Exhibited as a part of Of Wells, Vessels and Whispers at the group exhibition at De Fabriek, Eindhoven, Netherlands, during Dutch Design Week 2025 Eksponuota parodoje Of Wells, Vessels and Whispers , De Fabriek, Eindhoven, DDW 2025